Kremacija – tai mirusio žmogaus palaikų sudeginimas krematoriume arba specialiai paruoštoje ugniavietėje. Degimo metu, dėl aukštos temperatūros, pakinta kaulo cheminė sudėtis: suyra kolagenas ir kita organinė kaulo dalis, pakinta mineralinių druskų struktūra, dėl to kaulas sutrupa, o jo apimtis gali sumažėti iki 25 %.
Kremuotų kaulų dydis ir fragmentiškumas priklauso nuo kelių svarbių aspektų: (1) degimo temperatūros; (2) kūno susitraukimo intensyvumo; (3) griūvančios karsto ar kitos konstrukcijos; (4) palaikų judinimo deginimo metu; (5) laužo gesinimo pobūdžio. Be to, kaip rodo eksperimentiniai tyrimai, tokie veiksniai kaip amžius mirties metu ir ligos, taip pat gali turėti įtakos kaulo fragmentacijai. Sudegę suaugusių individų kaulai sudaro apie 3,5 % (vaikų – 2,5 %) pradinės kūno masės. Paprastai vieno suaugusio vyro degintiniai kaulai sveria nuo 1,5 iki 3,6 kg, suaugusios moters nuo 1 iki 2,2 kg. Kaulų spalva priklauso nuo degimo temperatūros, kurią sąlygoja laužo dydis ir degimo laikas.
Kaulų, sumažėjimas, fragmentacija, ir jų formų pakitimai žymiai apsunkina kremuotų palaikų analizę, o kaulo struktūros pokyčiai riboja jų panaudojimo galimybes moksliniuose tyrimuose. Pavyzdžiui, kremuotų palaikų stabiliųjų izotopų tyrimai nėra galimi dėl degimo metu pakitusio azoto ir anglies santykio, tačiau genetiniai tyrimai gali būti sėkmingi.
Lietuvoje mirusiųjų deginimo paprotys plito trimis bangomis. Pirmoji kremacijų banga dabartinės Lietuvos teritorijoje kilo I tūkstantmetyje prieš Kr. ir galėjo vyrauti iki erų sandūros. Antroji deginimo papročio banga prasidėjo apie IV-V a. ir plito iki pat XIII a. Nuo I tūkstantmečio vidurio mirusiuosius degino prūsai, nuo V-VI a. – lietuviai ir jotvingiai. Apie VI a. deginimo paprotys pasiekė aukštaičius, o V-VII a. – skalvius. Vėliausiai kremacija įsitvirtino kuršių (tik X-XI a.) ir žemaičių (XI–XII a.) žemėse. XIV a. palaikų deginimas tapo absoliučiai vyraujančiu laidojimo būdu. Kremacijų paprotys išnyko įsigalėjus krikščionybei, tačiau pavienių degintinių kapų Lietuvoje aptinkama ir XV a.
Lietuvoje mirusiųjų deginimo paprotys plito trimis bangomis. Pirmoji kremacijų banga dabartinės Lietuvos teritorijoje kilo I tūkstantmetyje prieš Kr. ir galėjo vyrauti iki erų sandūros. Antroji deginimo papročio banga prasidėjo apie IV-V a. ir plito iki pat XIII a. Nuo I tūkstantmečio vidurio mirusiuosius degino prūsai, nuo V-VI a. – lietuviai ir jotvingiai. Apie VI a. deginimo paprotys pasiekė aukštaičius, o V-VII a. – skalvius. Vėliausiai kremacija įsitvirtino kuršių (tik X-XI a.) ir žemaičių (XI–XII a.) žemėse. XIV a. palaikų deginimas tapo absoliučiai vyraujančiu laidojimo būdu. Kremacijų paprotys išnyko įsigalėjus krikščionybei, tačiau pavienių degintinių kapų Lietuvoje aptinkama ir XV a.
Kolekcija
- Vilniaus Universitete saugomą degintinių (kremuotų) žmonių palaikų kolekciją sudaro degintiniai palaikai iš pilkapių, kapinynų ir degintiniai palaikai iš unikalaus konteksto. Pastariesiems gali būti priskiriami kremuoti kaulai sietini su palaidojimais vandenyje (Obeliai ir Bajorai), piliakalnių medžiaga (Bilionių piliakalnis) ir pavieniai degintiniai fragmentai be detalesnio konteksto.
- Šiuo metu skaitmeninėje kremuotų kaulų duomenų bazėje yra saugoma informacija apie palaikus iš 145 objektų, esančių dabartinės Lietuvos teritorijoje (žr. žemėlapį). Pateikiamas kiekvieno objekto kremuotų palaikų svoris, kiekis, papildoma informacija (pvz., angliukų kiekis, jei tokie yra).
- Didžioji dalis saugomos medžiagos yra itin fragmentiška, sudaryta iš mažų (1-3 cm dydžio) ir gerai sudegusių neidentifikuojamų kaulinių fragmentų. Stambiausi (tik apdegę) ir gerai identifikuojami kremuoti kaulai yra iš šių objektų: Jutonių-Dubingių pilkapynų, Santakos pilkapynų ir Bilionių piliakalnio.
- Gausiausias (pagal kapų skaičių) saugomas kremuotos medžiagos kiekis yra iš Marvelės kapinyno.