XVIII-XIX a. Lietuvos istorijoje užima ypatingą vietą. Po ilgamečių vidaus ir išorės karų, nestabilios politinės padėties XVIII a. pabaigoje (1795) panaikinama Abiejų Tautų Respublika. Kraštas atitenka carinei Rusijai ir imperijos sudėtyje išlieka iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Dabartinė Lietuvos teritorija padalijama į tris administracinius vienetus – Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijas.
Politiniai pokyčiai neapsaugojo krašto nuo besitęsiančių karinių konfliktų pasekmių. 1812 m., po nesėkmingo karo Rusijoje, Napoleono armija traukėsi atgal per Lietuvą. . Atsitraukimo metu nemažai Didžiosios prancūzų armijos karių mirė nuo įvairių infekcinių ligų ir išsekimo.2001 metais Vilniuje, dabartinio Šiaurės miestelio teritorijoje, buvo aptikta masinė Napoleono karių kapavietė. Carinės Rusijos armijos kariai taip pat buvo ne kartą įžengę į Lietuvos teritoriją. Po 1831 m. sukilimo nemažai karinių dalinių buvo dislokuoti didesniuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Alytuje. Tuo pačiu metu Lietuvoje išplinta pirmoji choleros epidemija, manoma, kad ją galėjo atnešti sukilimo malšintojai. Vietovėse, kur buvo įkurdinti kariai ir karininkai plėtėsi ir stačiatikių bendruomenė – bažnyčios pertvarkomos į cerkves, kuriasi atskiros stačiatikių kapinės.
1861 m. galutinai panaikinama baudžiava, valstiečiams suteikiama asmeninė laisvė ir teisė į turtą. Po pralaimėto 1863-1864 m. sukilimo dar labiau suintensyvėja rusifikacijos politika, uždraudžiama lietuviška spauda, kalba ir kultūra persikelia į pogrindį. XIX a. antroje pusėje stebima urbanizacijos plėtra. Laisvieji gyventojai iš kaimų keliasi gyventi į miestus ieškodami geresnio gyvenimo, tuo pačiu miestuose pradeda kurtis pramonė ir nedidelės įmonės, kurioms reikia darbo jėgos. Gyventojų surašymai liudija, kad miestuose gyventojų skaičius galėjo padidėti net keletą kartų. Nemažą miesto gyventojų dalį sudarė žydai. Didžiausi štetlai, kaip Molėtai, Šeduva, Joniškis, Pakruojis, egzistavo Lietuvoje iki Antrojo Pasaulinio karo. Žydai savo bendruomenės narius laidojo atskirose kapinėse, toliau nuo centrinės miesto dalies, tačiau sovietmečiu didelis dalis jų buvo sunaikinta ar užstatyta visuomeniniais pastatais. Taip pat šiame laikotarpyje miestuose įkuriamos bendros miesto kapinės, pvz., Rasų, Bernardinų kapinės Vilniuje, Kauno senosios kapinės ir kt. Gyventojų mirštamumas iki pat XX a. išlieka didelis dėl vis pasikartojančių infekcinių ligų – choleros, tuberkuliozės, šiltinės, dizenterijos epidemijų, dažni sifilio protrūkiai.
VU MF antropologinėje kolekcijoje XVIII-XIX a. reprezentuoja santykinai negausi medžiaga, kurią sudaro vos keli objektai iš Panevėžio ir Vilniaus miestų. Iš viso saugomą moderniųjų laikų medžiagą sudaro 181 kaukolė ir 203 postkranijiniai skeletai:
|
Vietovė |
Rajonas / Miestas |
Objektų skaičius |
Kaukolių skaičius |
Postkranijinių skeletų skaičius |
|
|
1 |
Panevėžys |
Panevėžio |
1 |
44 |
53 |
|
2 |
Vilnius |
Vilnius |
3 |
137 |
150 |
Naujųjų laikų griautiniai palaidojimai Vilniaus mieste aptinkami retai. Tam turėjo įtakos ankstesniais laikais susiformavusi tradicija mirusiuosius laidoti bažnyčiose ir šalia jų esančiose kapinėse. Tačiau, kai bažnyčių šventoriuose nebeliko vietos, XVIII antroje pusėje, visoje Europoje pradedamos steigti kapinės už miesto ribų. Bažnyčiose laidodavo tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kilminguosius arba kitus visuomenei bei bažnyčiai nusipelniusius asmenis. Vilniuje pirmosios tokios kapinės įkurtos Rasose XVIII a. pab. – XIX a. pradžioje, jos veikia iki šiol. Kita palaidojimų grupė siejama su carinės Rusijos kariais, kurie buvo siunčiami malšinti sukilimų XIX amžiuje. Tokių kapų aptikta Mindaugo g. tarp 14 ir 16 sklypų bei Dainavos g. 5 sklype. Juose vyrauja jaunų vyrų palaidojimai, randama nemažai uniforminių sagų, slaviškų kryželių, kai kurie palaikai apipilti kalkėmis (1 lentelė). Smurtinių sužalojimų neaptikta, dauguma individų galėjo mirti nuo ūmių infekcinių ligų, pavyzdžiui, tuo metu plačiai paplitusios choleros ir šiltinės.
Saugomi XIX a. griautiniai palaidojimai iš Vilniaus miesto teritorijos:
|
Laidojimo vieta Vilniuje |
Kaukolių skaičius |
Postkranijinių skeletų skaičius |
|
Mindaugo g. (tarp 14 ir 16 sklypų) |
42 |
45 |
|
Arsenalo g. 3 |
4 |
4 |
|
Dainavos g. 5 |
91 |
101 |
Atskirą kolekcijos dalį sudaro Napoleono Didžiosios armijos karių palaikai. Masinė Napoleono karių kapavietė buvo aptikta 2001 m. Vilniuje, dabartinio Šiaurės miestelio teritorijoje. 2002 metais kasinėjimų metu buvo atidengti mažiausiai 3269 individų palaikai. Daugumą jų sudarė jauni, 20-35 metų vyrai, mirę nuo išsekimo ir infekcinių ligų, 1812 m. Napoleono atsitraukimo iš Rusijos metu. Didžioji dalis palaikų buvo perlaidota, VU antropologinėje kolekcijoje saugomi tik šlaunikauliai ir šonkauliai.