Paskutinis ledynas iš Europos pradėjo trauktis apie 14 000 m. pr. m. e. Tuo metu sausumoje ėmė plisti tundros augalija, o dabartinės Lietuvos teritorijoje vyravo nepastovus arktinis klimatas. Svarbiausias tuometinių klajoklinių bendruomenių pragyvenimo šaltinis buvo šiaurės elnių medžioklė. Klajojama ne tik siekiant prasimaitinti, bet ir ieškant geros kokybės titnago. Manoma, kad senojo akmens amžiaus žmonės per savo gyvenimą nukeliaudavo milžiniškus atstumus. O Lietuvoje titnago gausiausiai randama pietinėje dalyje, tad ir paleolito stovyklų bei dirbtuvių čia aptinkama daugiausia.
VIII tūkstantmetyje pr. m. e. prasidėjo poledyninis klimato atšilimo laikotarpis, kuris laikomas mezolito pradžia. Lietuvoje tuo metu paplito pušys, lazdynai ir išnyko didelėmis bandomis gyvenantys ir klajojantys šiaurės elniai. Mezolito laikotarpiu labai svarbi tampa žvejybą, o žuvys – pagrindiniu baltymų šaltiniu gyventojų mityboje. Žvejyba užsiimančios bendruomenės buvo gana sėslios.
Keramikos atsiradimas Lietuvos teritorijoje žymi naują akmens amžiaus etapą, kurį galima vadinti įvairiai – keraminiu mezolitu, subneolitu ar miškų neolitu. Naujoji epocha prasideda apie 5000 m. pr. m. e. Tačiau nauja joje buvo tiktai atsiradusi keramika, o žmonių gyvenimo būdas nepakito – Lietuvos teritorijoje gyveno gana sėslios, daugiausiai žvejyba ir rankiojimu, o taip pat ir medžiokle užsiimančios bendruomenės. Pokyčiai įvyko tikai apie 3000-2900 m. pr. m. e., kuomet Lietuvos teritoriją pasiekė pirmosios tikrosios neolitinės kultūros – Rutulinių amforų ir Virvelinės keramikos. Šių kultūrų atstovai Lietuvoje jau augino naminius gyvulius, o galbūt ir kultūrinius augalus, jie taip pat atsinešė naujo tipo – plokščiadugnės keramikos tradiciją. Nuo šių žmonių pasirodymo, Lietuvos teritorijoje ir prasideda neolitas – laikotarpis, kuomet žmonės turėjo turėjo ne tiktai keramiką, tačiau jau augino ir naminius gyvulius, o galbūt ir kultūrinius augalus. Lietuvoje pasirodę Virvelinės keramikos kultūros žmonės išsiskyrė ne tiktai gyvenimo būdu ir mityba, tačiau ir laidojimo būdu – mirusieji dažniausiai laidoti suriesti ant šono, vadinamojoje miego pozoje. Vilniaus universiteto kolekcijoje saugomi ir senųjų vietinių, ir Virvelinės keramikos kultūros atstovų skeletai.
VU MF antropologinėje kolekcijoje saugomi akmens amžiaus griautiniai palaidojimai iš 8 objektų, esančių dabartinės Lietuvos teritorijoje. Iš viso saugomą akmens amžiaus medžiagą sudaro 55 kaukolės ir 28 postkranijiniai skeletai:
|
|
Laidojimo paminklas |
Rajonas/Miestas |
Kaukolių skaičius |
Postkranijinių skeletų skaičius |
|
1 |
Benaičiai |
Kretingos |
2 |
2 |
|
2 |
Biržai (senojo miesto vieta) |
Biržų |
1 |
1 |
|
3 |
Duonkalnis |
Telšių |
13 |
13 |
|
4 |
Gyvakarai |
Kupiškio |
1 |
1 |
|
5 |
Kretuonas |
Švenčionių |
28 |
6 |
|
6 |
Plinkaigalis |
Kėdainių |
3 |
2 |
|
7 |
Spiginas |
Telšių |
3 |
3 |
|
8 |
Šventoji |
Kretingos |
4 |
– |
Kolekcijoje saugomi mažiausiai 58 individų palaikai, visų jų išlikimas yra fragmentiškas. Saugomos medžiagos chronologija yra plati: nuo mezolito iki neolito. Daugiausia suardytų ar pavienių kaulinių fragmentų yra iš Kretuono (Švenčionių raj.). 86,2% visos saugomos akmens amžiaus medžiagos sudaro suaugusių, 13,8% – nesuaugusių (nesulaukusių brandos) individų palaikai (1 pav.). Nesuaugusių ir suaugusių individų amžiaus pasiskirstymas nurodytas 2 ir 3 pav.
